Du puodeliai Kiekvieną dieną Tomas ateina į kavinę. Jis ateina tuo pačiu laiku. Jis sėdi prie savo vietos. Jis geria arbatą be cukraus. Šiandien Tomas ateina ne vienas. Su juo ateina Rasa. Rasa yra jo draugė. Ji pirmą kartą eina į šią kavinę. „Labas rytas“, sako padavėja. „Labas rytas“, sako Tomas. „Kaip visada, prašau.“ Padavėja žiūri į Rasą. Rasa žiūri į Tomą. „Man irgi arbatos“, sako Rasa. „Kokios arbatos?“ klausia padavėja. „Tokios kaip Tomui.“ „Be cukraus?“ „Taip, be cukraus.“ „Gerai“, sako padavėja ir nueina. Tomas padeda pinigus ant stalo. Rasa žiūri į pinigus. „Aš galiu mokėti“, sako ji. „Ne, šiandien moku aš.“ „Kodėl?“ „Nes šiandien tu čia pirmą kartą.“ „Aš galiu mokėti už save.“ „Žinau. Bet šiandien moku aš.“ Rasa nieko nesako. Ji žiūri į duris. Pro duris eina žmonės. Vienas žmogus eina greitai. Kitas žmogus eina lėtai. Padavėja grįžta. Ji padeda du puodelius ant stalo. Vieną puodelį padeda prieš Tomą. Kitą puodelį padeda prieš Rasą. „Du puodeliai“, sako padavėja. „Taip“, sako Tomas. „Aš visada nešu vieną puodelį“, sako padavėja. „Šiandien nešu du.“ „Šiandien yra kita diena“, sako Rasa. „Taip“, sako Tomas. „Kita diena.“ Jie abu paima puodelius. Arbata karšta. Jie laukia. „Ar tu kiekvieną dieną čia ateini?“ klausia Rasa. „Kiekvieną dieną.“ „Ir geri tą pačią arbatą?“ „Tą pačią arbatą.“ „Kodėl?“ „Man patinka.“ Rasa paragauja arbatos. Ji nieko nesako. Tomas taip pat nieko nesako. „Man patinka“, sako Rasa. „Žinojau“, sako Tomas. „Tu nežinojai.“ „Gerai. Nežinojau.“ Padavėja ateina prie stalo. Ji pažiūri į tuščias vietas. „Ar dar ko nors norite?“ klausia ji. „Ne, ačiū“, sako Tomas. Rasa žiūri į Tomą. „Rytoj vėl čia?“ Tomas pažiūri į savo puodelį. „Rytoj vėl čia“, sako jis. „Tada bus du puodeliai“, sako padavėja. „Taip“, sako Rasa. „Bus du puodeliai.“