Turgus Vilniuje yra vakaras, ir turgus tuoj užsidaro. Ji gyvena mažoje virtuvėje tik kelias savaites. Ji žino beveik nieko ir laukia kaimynės. Šį vakarą kaimynė ateina valgyti. Moteris eina prie stalo. Ant stalo guli duona. Ji turi mažai pinigų ir mažą maišą. Pardavėjas žiūri į ją ir laukia. Ji rodo pirštu į stalą. „Prašau. Šis.“ Pardavėjas paima pieną ir įdeda į maišą. „Šis?“ „Ne, ne.“ Moteris rodo į kitą vietą. „Tas. Prašau.“ Pardavėjas paima didelį obuolį. Jis pakelia obuolį aukštai. „Tas?“ Moteris žiūri į obuolį ir į duoną. „Ne. Ne tas.“ Ji rodo dar kartą. Pardavėjas paima vandens butelį. Jis padeda butelį ant stalo. „Šitas?“ Moteris trumpai žiūri į butelį. Tada ji žiūri į laiką. „Ne, ne. Prašau.“ Pardavėjas juokiasi, bet nepyksta. „Gerai, palauk.“ Jis pats eina prie stalo. Jis paima daiktą, kurio ji nori. Jis laiko daiktą abiem rankomis. Jis kalba lėtai: „Duona.“ Moteris žiūri į jo burną. „Duoma?“ „Duona,“ sako pardavėjas. „Gerai, duona.“ Moteris žiūri į daiktą. „Duona.“ Pardavėjas įdeda jį į maišą. „Taip, duona.“ Jis paima antrą ir taip pat įdeda į maišą. „Duona, duona.“ Moteris parodo pinigus. „Kiek?“ Pardavėjas parodo mažą sumą pirštais. Ji duoda pinigus. Jis paima tik dalį pinigų ir grąžina kitus. „Ačiū,“ sako moteris. „Prašau,“ sako pardavėjas. „Eikite namo. Jau vėlu.“ „Taip,“ sako moteris. „Ačiū.“ Ji paima maišą ir išeina iš turgaus. Gatvėje ji eina lėtai. Maišas sunkus. Ji žiūri į maišą ir sako: „Duona.“ Prie namo ji randa savo duris. Ji uždeda ranką ant durų. Už durų laiptų viršuje laukia kaimynė. Moteris atidaro duris ir sako: „Duona.“